Astronautai kine dažnai vaizduojami kaip superherojai. Prancūzų režisierė Alice Winocour (lietuvių žiūrovams žinomas jos 2015 m. filmas „Mustangės“) savo naujausioje dramoje „Proxima“ siekė parodyti, koks trapus yra mūsų kūnas. Žmogus – sukurtas žemei, ją palikdamas, jis peržengia savo kūniškas ribas. Astronautė mama peržengia ribas dukart – jai tenka su dviguba jėga atsiplėšti nuo žemės gravitacijos ir meilės vaikui.

Eva Green vaidinanti prancūzų astrofizikę Sarah’ą su dviem kolegomis, amerikiečių (akt. Mattas Dillonas) ir rusų (akt. Aleksey’us Fateevas) astronautais, ruošiasi skristi į Marsą. Sarah’os vaikystės svajonė išsipildė, ji viena iš nedaugelio žmonių ir pirmoji moteris netrukus pasieksianti Raudonąją planetą!

Artėjant skrydžiui palikti žemę, rodos, vis sunkiau: astronautai įsirašinėja lietaus garsus, miško vaizdus, kad uždaroje kosminės stoties erdvėje sumažintu Žemės ilgesį. O kas numalšins aštuonmetės dukters ir jos mamos ilgesį, kai teks ištverti vienai be kitos kone dvejus metus? Kaltės jausmas, kad įgyvendini savo svajonę, bet skaudini save ir dukterį Stelą, - nuolatinis Sarah’os palydovas, kaip ir įrodinėjimas, kad esi verta būti itin vyriškoje astronautikos erdvėje.